Definify.com
Definition 2024
conmoniturus
conmoniturus
Latin
Participle
conmonitūrus m (feminine conmonitūra, neuter conmonitūrum); first/second declension
- Alternative form of commoniturus
Inflection
First/second declension.
| Number | Singular | Plural | |||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Case / Gender | Masculine | Feminine | Neuter | Masculine | Feminine | Neuter | |
| nominative | conmonitūrus | conmonitūra | conmonitūrum | conmonitūrī | conmonitūrae | conmonitūra | |
| genitive | conmonitūrī | conmonitūrae | conmonitūrī | conmonitūrōrum | conmonitūrārum | conmonitūrōrum | |
| dative | conmonitūrō | conmonitūrō | conmonitūrīs | ||||
| accusative | conmonitūrum | conmonitūram | conmonitūrum | conmonitūrōs | conmonitūrās | conmonitūra | |
| ablative | conmonitūrō | conmonitūrā | conmonitūrō | conmonitūrīs | |||
| vocative | conmonitūre | conmonitūra | conmonitūrum | conmonitūrī | conmonitūrae | conmonitūra | |