Definify.com
Definition 2024
consaturus
consaturus
Latin
Participle
cōnsatūrus m (feminine cōnsatūra, neuter cōnsatūrum); first/second declension
- about to sow
Inflection
First/second declension.
| Number | Singular | Plural | |||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Case / Gender | Masculine | Feminine | Neuter | Masculine | Feminine | Neuter | |
| nominative | cōnsatūrus | cōnsatūra | cōnsatūrum | cōnsatūrī | cōnsatūrae | cōnsatūra | |
| genitive | cōnsatūrī | cōnsatūrae | cōnsatūrī | cōnsatūrōrum | cōnsatūrārum | cōnsatūrōrum | |
| dative | cōnsatūrō | cōnsatūrō | cōnsatūrīs | ||||
| accusative | cōnsatūrum | cōnsatūram | cōnsatūrum | cōnsatūrōs | cōnsatūrās | cōnsatūra | |
| ablative | cōnsatūrō | cōnsatūrā | cōnsatūrō | cōnsatūrīs | |||
| vocative | cōnsatūre | cōnsatūra | cōnsatūrum | cōnsatūrī | cōnsatūrae | cōnsatūra | |