Definify.com
Definition 2024
įgalėti
įgalėti
Lithuanian
Verb
įgalė́ti (third-person present tense į̃gali, third-person past tense įgalė́jo)
Conjugation
conjugation of įgalėti
| singular (vienaskaita) |
plural (daugiskaita) |
|||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 1st person (pirmasis asmuo) |
2nd person (antrasis asmuo) |
3rd person (trečiasis asmuo) |
1st person (pirmasis asmuo) |
2nd person (antrasis asmuo) |
3rd person (trečiasis asmuo) |
|||
| aš | tu | jis/ji | mes | jūs | jie/jos | |||
| indicative (tiesioginė nuosaka) |
present (esamasis laikas) |
įgaliu | įgali | įgali | įgalime, įgalim |
įgalite, įgalit |
įgali | |
| past (būtasis kartinis laikas) |
įgalėjau | įgalėjai | įgalėjo | įgalėjome, įgalėjom |
įgalėjote, įgalėjot |
įgalėjo | ||
| past frequentative (būtasis dažninis laikas) |
įgalėdavau | įgalėdavai | įgalėdavo | įgalėdavome, įgalėdavom |
įgalėdavote, įgalėdavot |
įgalėdavo | ||
| future (būsimasis laikas) |
įgalėsiu | įgalėsi | įgalės | įgalėsime, įgalėsim |
įgalėsite, įgalėsit |
įgalės | ||
| subjunctive (tariamoji nuosaka) |
įgalėčiau | įgalėtum, įgalėtumei |
įgalėtų | įgalėtumėme, įgalėtumėm, įgalėtume |
įgalėtumėte, įgalėtumėt |
įgalėtų | ||
| imperative (liepiamoji nuosaka) |
— | įgalėk, įgalėki |
teįgali, teįgalie |
įgalėkime, įgalėkim |
įgalėkite, įgalėkit |
teįgali, teįgalie |
||
dalyviai of įgalėti
| active | passive | |
|---|---|---|
| present | įgalįs, įgalintis | įgalimas |
| past | įgalėjęs | įgalėtas |
| past frequentative | įgalėdavęs | — |
| future | įgalėsiąs, įgalėsiantis | įgalėsimas |
| participle of necessity | — | įgalėtinas |
pusdalyvis of įgalėti
| active | |
|---|---|
| special adverbial participle | įgalėdamas |
padalyviai of įgalėti
| active | |
|---|---|
| present adverbial | įgalint |
| past adverbial | įgalėjus |
| past frequentative adverbial | įgalėdavus |
| future adverbial | įgalėsiant |
būdinys of įgalėti
| manner of action participle | įgalėte, įgalėtinai |
|---|---|
Derived terms
- įgalėjimas
- įsigalėjimas
- įsigalėti